Istorija

Gontai ( vok. holzschindeln) - tai stogų ir fasadų danga gaminama pagal seną vokiečių technologiją iš rinktinės vertingų rūšių medienos: maumedžio ar ąžuolo. Lietuvoje dar kartais naudojama drebulės mediena, o kitose šalyse, tokiose kaip Kanada - raudonasis kanadietiškas kedras, vidurio Vokietijoje - bukas.

Visuose žemės rajonuose, kurie pasižymi turtinga miškų augmenija, medinės čerpės buvo  naudojamos nuo pat šių žemių apgyvendinimo. Vinių  tuo laiku dar nebuvo, todėl atskiros čerpelės buvo tiesiog sudedamos eilėmis ant stogo ir tvirtinamos mediniais tašais bei prispaudžiamos akmenimis. Alpių rajone ir dabar dar galima rasti taip dengtų stogų.

                  

Iki šiol skelti gontai išlieka pačia seniausia čerpinės dangos forma. Ši čerpinės dangos forma buvo gaminama skeliant medieną išskirtinai rankiniu būdu. Netgi po to kai atsirado pjūklai, gontai ir toliau buvo gaminami skeliant medieną. Juk pjaunant medieną pjūklas perpjauna medienos pluoštą, o skeliant rankiniu būdu mediena atsiskiria išilgai pluošto ir lieka nepažeista per visą gonto ilgį.

 

 

Istoriniai šaltiniai patvirtina, kad dauguma vėlyvųjų viduramžių visuomeninių ar valstiečių namų stogai buvo dengti medinėmis čerpėmis, gontais. Ir tik kai naudojimosi miškais teisė perėjo į žemvaldžių rankas ir reikalinga statyboms mediena turėjo būti perkama iš jų, namų su mediniais stogais dalis sumažėjo. Nors ir tada kai kuriuose Europos rajonuose jie liko dominuojančia stogų dangos forma. Transporto vystymasis ir pramoninė kitų stogų dengimo medžiagų gamyba taip pat tapo svarbia namų kiekio su mediniais stogais sumažėjimo priežastimi.